Pernai Kino kultūros asociacija pateikė pasiūlymą Europos kino akademijai įtraukti Neringą į Europos kino kultūros lobyno (Treasures of European Film Culture) sąrašą, kuriame iki šiol nebuvo nei vieno Lietuvos kino kultūros objekto. Europos kino kultūros lobynas – tai vis gausėjantis Europos kino kultūrai simbolinių, istorinę vertę turinčių vietų, kurias reikia prižiūrėti ir saugoti ne tik dabar, bet ir ateinančioms kartoms, sąrašas. Tarp 60-ies vietų nuo 2025 m. įtraukta ir Lietuvos kinui itin reikšminga Kuršių nerija, kurioje buvo nufilmuoti vieni svarbiausių filmų Lietuvos kino istorijoje. Vasaros pabaigoje, vykstant festivaliui „Baltijos banga“, Nidoje bus iškilmingai atidengta Europos kino kultūros lobyno emblema. Projektą įgyvendina Lietuvos kino centras. Kuršių nerija – siaura smėlio juosta, skirianti Kuršių marias nuo Baltijos jūros – nenustoja žavėti keliautojus ir menininkus nuo pat XIX a. pradžios, kai jų buvo pastebėta ir pamilta. Buvo ir tokių, kaip Thomas Mannas „pagautų neapsakomo gamtos unikalumo ir grožio“, kurie įsikūrę savitos architektūros vasarnamiuose užsibūdavo ir ilgiau. Iš šių kraštų kilęs Hermannas Sudermannas būtent Neringoje parašė savo garsųjį romaną „Kelionė į Tilžę“, kurį vėliau ekranizavo F. W. Murnau savo garsiame laiką aplenkusiame debiute Holivude „Saulėtekis“: Daina apie du žmones“ (Sunrise: A Song of Two Humans, 1927 m.). Romaną vėliau vėl ir vėl ekranizavo ne vienas kino kūrėjas. Pirmieji tapytojai ir fotografai, tyrinėję Kuršių nerijos kraštovaizdžius su tradiciniais žvejų kaimais, pušynais ir migruojančiomis kopomis, savo paveiksluose ir nuotraukose su nostalgija žvelgė į nykstantį gyvenimo būdą, egzistavimą dermėje su gamta – tai kas jau tada miestiečiui atrodė egzotika. Vėliau prie jų prisijungę kino kūrėjai Neringoje nufilmavo ne vieną Lietuvos ir pasaulio kino istorijai reikšmingą filmą. Kad ir kas filmavo – vokiečiai ar lietuviai – Kuršių nerija buvo suvokiama ir vaizduojama kaip atoki ir paslaptinga vieta su savo neaprėpiama laukine gamta ir amžina kova tarp nuožmių gamtos jėgų ir žmogaus. Taip ši vieta tapo neatsiejama Lietuvos ir Europos kino kultūros dalimi. XX a. trečiajame dešimtmetyje Kuršių nerija tapo populiaria filmavimo vieta ir ideologinio konflikto tarp Vokietijos ir tarpukario Lietuvos (kam priklauso senosios Kuršių žemės?) vieta, kurioje galiausiai laimėjo kur kas stipresnė Vokietijos kino pramonė. Kadangi chameleoniška prigimtis leido vaizduoti kitas vietas, pavyzdžiui, Antikinę Graikiją, kaip Leni Riefenstahl filme „Olimpija“ (1938 m.), Kuršių nerija nesustojo traukti kino kamerų objektyvų besikeičiant vietos šeimininkams ir laikams. Ši liminali vieta, viena vertus, yra niekieno žemė, kita vertus – reikšminga kiekvieno Lietuvos kino istorijos laikotarpio vieta. Atviri jos kraštovaizdžiai, talpiai savyje kaupiantys prasmes, tapo įvairių temų, žanrų ir stilių filmų veiksmo vieta. Tai geriausiu visų laikų lietuviško filmo „Jausmai“ (1968 m., rež. Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa), veiksmo vieta. Šioje pokario dramoje vietovė tampa ribinės Lietuvos geopolitinės padėties metafora. Jos peizažai primena dramatiškus pokario žmonių likimus. Filmo scenarijaus autorius – lietuvių kino patriarchas Vytautas Žalakevičius, kuris, kaip ir daugelis kitų kino kūrėjų, kaip Arūnas Žebriūnas, Henrikas Šablevičius ir kiti, vėliau dar dažnai sugrįždavo Neringon dėl neišsemiamo vietos potencialo. Visai kitokia Kuršių nerija vaizduojama Algirdo Aramino filme „Maža išpažintis“ (1971 m.), dar viename kvintesenciniame filme Lietuvos kino istorijoje, kur ji tampa jaunystės ir laisvės trajektorija. Iš vėliau sukurtų filmų ryškėja du Algimanto Puipos kūriniai: filosofinė parabolė „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m.) bei neramią regiono istoriją ir daugiatautiškumą tyrinėjanti istorinė drama „Elzė iš Gilijos“(2000 m.). Kuršių Nerijoje savo kultinį, žiūrovų pamiltą filmą „Is jis pasakė jums sudie“ (1993 m.) taip pat nufilmavo ir Andrius Šiuša. Šiame filme Kuršių nerija tampa tarsi neegzistuojančia vieta, kuri atspindi vidinį personažų gyvenimą. Visai neseniai Neringoje buvo filmuojamas ir „Auksiniu liūtu“ apdovanotos menininkės Rugilės Barzdžiukaitės ekologinis dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ (2019 m.). Sąrašą būtų galima tęsti ir jis tikrai plėsis ateityje, nes ši vieta, nenustoja vis iš naujo įkvėpti naujas kino kūrėjų kartas. Tik anksčiau įprastą, romantizuotą įvaizdį vis dažniau keičia neramią dabartį primenančios ir Neringos neaplenkiančios detalės, kaip Vytauto Puidoko filme „Pasienio paukščiai“ (2021 m.). KKA primena, kad Europos kino akademija sąrašą atnaujina kasmet, tad raginame visus asociacijos narius galvoti apie mūsų kino kultūrai reikšmingas vietas ir per KKA teikti savo pasiūlymus svarstymui.
